Dievas mus myli visada. Jis meilę dovanoja ne dėl mūsų nuopelnų, bet vien savo iniciatyva. Nepraraskime sugebėjimo jaustis mylimais, nes jei žmogus praranda sugebėjimą jaustis mylimu – jis viską praranda. Taip popiežius Pranciškus kalbėjo antradienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje.
Šios dienos Evangelijoje Jėzus pasakė palyginimą apie žmogų, kuris iškėlė puotą ir pakvietė į ją daug svečių, tačiau jie, surasdami visokių pasiteisinimų, nepriėmė kvietimo. Tuomet šeimininkas įsakė tarnui atvesti visus ką sutiks, kad namai būtų pilni.
Kviestieji, kalbėjo popiežius, buvo užsiėmę. Kasdieniai užsiėmimai jiems buvo svarbiau už kvietimą, suteiktą nelaukiant nieko mainais. Jie buvo taip užsiėmę savo reikalais, kad nesuprato vien iš gerumo, neatlyginamai suteikiamo kvietimo. „Jei nesuprantame, kad Dievas mus kviečia dovanai, mes nieko nesuprantame. Visuomet tokia yra Dievo iniciatyva. Kiek reikia sumokėti už dalyvavimą šioje puotoje? Bilietas, kad galėtum patekti į šią puotą – būti sergančiu, būti vargšu, būti nusidėjėliu... Taip pateksi į puotą, toks yra bilietas – būti stokojančiu, būti kenčiančiu sieloje ir kūne. Norėti būti pagydytam, trokšti meilės...“
Kviečiamieji į puotą nesupranta, kad Dievas savo meilę dovanoja neatlyginamai. Jie panašūs į palyginimo apie Gailestingąjį Tėvą vyresnįjį brolį, nenorintį dalyvauti pokylyje, kurį Tėvas iškėlė sugrįžus paklydėliui sūnui.
„‘Bet juk anas Išleido visus pinigus, savo ydoms ir nuodėmėms iššvaistė visą palikimą, o tu keli puotą? O man, katalikui, kuris kiekvieną sekmadienį dalyvauju Mišiose, kuris atlieku viską ką reikia, man nieko...?‘ Jis nesupranta, kad išganymas yra dovana, jis mano, kad išganymas tai mainai – „aš sumokėsiu - tu mane išganysi. Aš už viską susimoku“. Ne, išganymas dovanojamas ne už nuopelnus. Ir jei tu nedalyvauji šioje dovanos dinamikoje, tu nieko nesupranti. Išganymas yra Dievo dovana, į kurią atsiliepiama kita dovana – dovanojant širdį“.
„Jei tu netenki sugebėjimo – nesakau sugebėjimo mylėti, ne jis neprarandamas negrįžtamai – bet jei netenki sugebėjimo jaustis mylimu, tuomet nėra jokios vilties, tu viską prarandi. Prisiminkime užrašą ant Dantės pragaro vartų: „Atsisakyk vilties“, tu viską praradai. Atsiminkime ką Viešpats sako: „noriu, kad mano namai būtų pilni“. Viešpats toks didis, taip labai myli, kad nieko nereikalaudamas mainais nori užpildyti savo namus. Prašykime Viešpatį, kad mums padėtų neprarasti sugebėjimo jaustis mylimais“. (Vatikano radijas)
